Jos vardas bus UMMA. Upės merginų ir mamų akademija.

Rašau, o dilbiais bėgioja šiurpuliukai – kiek emocijų, patirčių ir istorijų gali tilpti į keletą žodžių. Kai vyras klausia, kodėl imuosi dar vieno didžiulio projekto, truputį graudinuos. Augau be galo mylinčioj ir palaikančioj šeimoj. Aplink mane buvo daugybė į pagalbą atskubėti pasiruošusių žmonių. Bet tai suprantu tik dabar.

Paauglystėje buvau šventai įtikėjusi, kad suaugusius reikia saugoti nuo savo istorijų ir susimovimų, jog turiu tausoti jų emocijas, vengti reakcijų, įtikti, patikti ir būti gera. Labai labai gera. Kad šeimoje ir giminėje vyrautų taika ir ramybė. Būčiau norėjusi, jog kas nors iš šono mane būtų paprotinęs, jog mamai galima sakyti viską. Viską viską. Ypač tada, kai ir sau pačiai pasisakyti būna baisu. Būčiau norėjusi, kad mano draugų būryje būtų buvę kiečiau ne „tūsinti“, o siekti tikslų, dalintis ne cigaretėmis, o stiprinančiais patarimais, ne be perstojo „žvengti“, o nuoširdžiai pasikalbėti, ne traukti paskui save į dumblą, o stumti į priekį ir nuoširdžiai džiaugtis – gal būt bent jai pasiseks?! Būčiau norėjusi turėti vertybiškai stiprų užnugarį – herojų, patarėją, vyresniąją seserį – bent tam laikui, kol evoliucijos sustyguotos smegenys man nustotų šnabždėti, jog „tėvai nieko nesupranta“... Būčiau norėjusi turėti orumo, savigarbos, savivertės pavyzdžių. Ir saugią apinką. Būti savimi.

Būčiau norėjusi lygiuotis į įkvepiančius žmones. Būčiau norėjusi žinoti, kad tokių žmonių yra ir jie – ranka pasiekiami.

Dabar aš suaugusi moteris. Žinau, jog tariamoji nuosaka negali pakeisti mano pasaulio. Ir niekieno kito. Todėl šiandien aš NORIU:

• Kad jaunos merginos sutaupytų bent penkioliką metų nepamatuotoms kvailystėms;
• Kad mamas ir dukras sietų toks tvirtas ir gilus ryšys, jog jos galėtų dalintis viena su kita net ir pačiais skaudžiausiais išgyvenimais;
• Kad paauglės turėtų saugią erdvę ir saugią aplinką, kurioje galėtų pralaukti, kol baigstis beatodairiško rizikavimo laikotarpis;
• Kad mūsų dukros augtų orios, savimi pasitikinčios ir žinančios savo vertę.

UMMA nuo šiol yra daugiau nei akademija. Tai – vieta, kur merginos ir moterys mokosi girdėti save, atrasti drąsą būti savimi, o mamos ir dukros vėl pajunta ryšį, kuris gydo.

Norite ir jūs čia būti su savo dukra?

Susitikime pokalbiui. Aš taip noriu, kad mums visiems pasisektų!

Jūsų Jurga